Kaip “Svajonių laivas“ ropę rovė

Et… ėjo, bėgo, pralėkė tie keli etnosocializacijos projekto mėnesiai… Paskutinis užsiėmimas “Svajonių laivo“ vaikų dienos centre…

Nors iš pradžių vaikai ir nenoriai lindo iš po stalu padarytos palapinės, vis tik smalsumas nugalėjo: visi galų gale pasirodė ir susidomėję prisijungė prie pasitikėjimo žaidimo. Vienam iš vaikų buvo užrišamos akys, o kitas kuris nors turėjo neregiui nusakyti kelią pro kliūtis – klasėje sustatytas kėdes. Labai entuiastingai nusiteikę žaidėme, net nesinorėjo pereiti prie kito užsiėmimo! Bet vaikai pamatė, jog kitos užtuotys ne mažiau linksmos ir įdomios, tad ilgai įkalbinėti neteko. Visi čiupome kas ką: teptukus, dėžutes, šaukštus, šiukšlių dėžę ir ėmėme skambinti, muzikuoti. Greitai supratę ir įvaldę improvizuoto instrumento techniką sugrojome (o ir sudainavome) sutartinę „Buva dūda Vilniuj“. Orkestrui atlikus naująją pjesę perėjome prie šokių. Lelinderis, Trepsiukas… Taip ir norėjosi suktis ratu! Tačiau atėjo laikas lyrinei užsiėmimo daliai – pasakai. O ji buvo apie ropę, kurios vis niekaip nepavyko išrauti. Vaikai turėjo ne tik klausyti, bet ir vaidybinių elementų įjungti. O, buvo juoko ir smagumo!!! Bet laikas negailestingai lėkė ir teko atsisveikinti. Mažieji mūsų draugai dėkojo ir atsisveikindami prašė kitais metais vėl ateiti… Nežinia, gal taip ir bus… 🙂

Justina M.

Reklama
Paskelbta temoje Fabijoniškės | Parašykite komentarą

Užsukom paskutinį Etno socializacijos ratą…

… todėl laikas pradėti dalintis ne tik įspūdžiais, bet ir patirtimi, kurią jau susirinkome. Po paskutinio apsilankymo Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centro Šeškinės dienos centre, kartu su Centro nuolatiniais vadovais aptarėme, kaip mums, naujai iškeptiems jaunimo darbuotojams sekėsi, ne tik mokyti folkloro, bet ir „socializuotis“ su vaikais. Taigi, keli mūsų pastebėjimai planuojantiems „žaisti folklorą“:

  1. Vienas dienos centras – viena jaunimo darbuotojų grupė. Kad ir kaip kartais džiugina netikėtumai, socialinės rizikos vaikai mėgsta stabilumą. Nors mes viename dienos centre lankėmės tik kartą per mėnesį, bet vaikai mus pažino, prisirišo. Išmokome bendrauti ir laukti vieni kitų. Patys jautėmės stipriau ir stabiliau, nes einant trečią, ketvirtą kartą jau žinojome, kokių išdaigų laukti iš vaikų, kaip į jas reaguoti, susikūrėme neformalias darbo su nuolatiniais centro vadovais taisykles. Vis dėlto, kaip parodė paskutinis apsilankymas, naujo, lengvai į grupę įsiliejančio, žmogaus įvedimas gali duoti ir labai teigiamų rezultatų. Bet tai jau eksperimentas, kurį darant reiktų labai gerai apgalvoti 🙂
  2. Folkloras ar socialinis darbas? Prieš eidami pas vaikus aiškiai apsispręskite, kodėl einate: ar norite išmokyti tobulai atlikti liaudies dainą, ar tiesiog parodyti, kas yra liaudies daina ir jos pagalba pabendrauti su vaikais? Mes rinkomės antrą variantą. Tai leido tiek atsipalaiduoti patiems, tiek „nuimti“ spaudimą nuo vaikų. Tiesiog žaidėme folklorą, bandydami bent sekundėlę išgirsti kad ir sutartinės skambesį, o ne supūsti ragu „Kamanės skrydį“, išmokti nebijoti išbandyti naujus dalykus, mums nepažįstamus ir gal būt šiek tiek gąsdinančius.
  3. Darbas su nuolatiniais centro vadovais. Su nuolatiniais centro vadovais susitarkite, koks jūsų vaidmuo užsiėmimo metu: jūs folkloro mokytojas, jūs draugas, jūs vadovas, jūs socialinis darbuotojas? J. Matulaičio centre vaidmenys susiformavo savaime, natūraliai: mes, Etnosocializacijos komanda, – užsiėmimo šeimininkai (tiek mokome vaikus, tiek bendraujame su jais, tiek juos drausminame), centro vadovai – stebėtojai ir pagalbininkai sudėtingesnėse situacijose. Tai buvo naudinga abiems pusėms: mes galėjome įgyti daugiau patirties ne tik mokant, bet ir dirbant socialinį darbą, o centro vadovai – stebėti vaikus iš šono, ką kasdienėje veikloje padaryti ne visada lengva. Visgi, labai svarbu kiekviename centre pajusti, koks mikroklimatas susiformavęs grupės viduje ir jį derinti su jūsų susikurtu vaidmeniu.

Tai tiek pradžiai 🙂 Laukite tęsinio 🙂

Kristina Č.

Paskelbta temoje Šeškinė | Parašykite komentarą

Žemę pabudinom, dabar kviečiam lietų…

Pravėrus Stanevičiaus dienos centro duris labai smagu matyti besišypsančius ir mūsų belaukiančius vaikus. Sukvietėm visus į lauką, šie vis klausinėdami „O kas tame dideliame maiše? O kam tie obuoliai?“ skubiai išsiruošė.

Kai kurie vaikų vardai jau buvo puikiai žinomi, o tam, kad sužinotume kitus, žaidėme linksmą  „Salotų“ žaidimą. Sužinojom „agurkų“ vardus iš kairės, „pomidorų“ iš dešinės 🙂

Po smagaus žaidimo, dainavome sutartinę, stengėmės įsiklausyti į šalia dainuojantį, žodžius, bei Justės būgno mušamą ritmą.

Linksmiausia dalis buvo ragų pūtimas. Pūtė tiek berniukai, tiek mergaitės. Kiekvienas varžėsi, kuris išpūs stipresnį ir ilgesnį garsą. Po įvairių bandymų, įvaldžius instrumentą pavyko ir ritmiškai supūsti „ti ti taaa, ti ti šaaa“. Pabudo ne tik visa žemė, aplinkinių namų gyventojai, bet ir debesėliai atplaukė, kurie bent trumpam paslėpė mus nuo kaitrios saulės.

Po ragų pūtimo ėjome žaisti Muštuko – piemenų žaidimo. Išaiškinome taisykles, pasiskirstėm komandom ir puolėm žaisti. Vaikams taip patiko lietuviškas beisbolas, kad net įpusėję žaisti pradėjo tartis, kas kitą dieną atsineš lazdą, kas kamuoliuką, kas obuoliuką…

Prisilakstėm, prisijuokėm, laikas ir surimtėti bei atsipūsti – laukia Godos pasaka. Sutūpėm po berželiais ir klausėm apie tris brolius, iš kurių vienas sąžiningiausias buvo ir darbo nebsibodėjo, todėl turtus laimėjo. Po pasakos vaikai traukė lapelius su patarlėm apie darbą, jas vaidino ir bandė spėti.

Šaunų aptarimą Paulius suorganizavo, reikėjo stotis ten kur tau labiausiai patiko. Smagu, kad vaikams labiausiai patiko keletą veiklų ir jie stovėjo viduryje. Išsiskirti nebesinorėjo, juk kitas kartas paskutinis…

Neringa J.

Paskelbta temoje Fabijoniškės | Parašykite komentarą

O ką veikėm ten, ką darėm!

Į Žirmūnus nuvažiavom,
Daug vaikų tenai suradom.
O ką veikėm ten, ką darėm,
Tuoj papasakosiu, — ša!

Dar kartelį pakartojom,
Kuo vardu visi būvojam.
O kad atsimint geriau,
“Salotas” žaidėm tuojau:
Pomidoras dešinėj,
O agurkas – iš kairės.
Ir turi greit, nedvejojant,
Vardą pasakyt “daržovės”.

Garsiai kalba tie vaikai,
Laukas jiems – kaip tik gerai.
Neribodami ten balso
Traukė sutartinę gaudžiai.
Trimituoti su ragais
Jiems išėjo neblogai.
Taip pabudinę Žemelę
Išsisklaidėm po pievelę.

Dviem komandom pasiskirtę
Taisykles bandėm įkirsti.
Kai susikaupėm truputį,
Buvom pasirengę mūšiui.
Oi, kaip mušėm mes Muštuką –
Kamuolys per aikštę rūko!!!
Tašką gauni – obuolys. —
Ei, greičiau – jų liko trys!!!

Susitelkusios komandos
Aikštėj kovėsi gerai,
Kol viena maža mergaitė
Užsigavo:  a ja jai…
Bet kai užbaigėm žaidimą
Pasirodėm kaip šeimyna –
Visi rūpinos labai,
Kaip mergaitės reikalai.

Sekė pasaką mums Goda
Apie brolius tris ir darbą:
Kas tingėjo – smėlio gavo,
O kas dirbo – tam jau turtai.
Paprasti čia, drauge, burtai –
Jei darbuosies, netingėsi,
Tai tą pjausi, ką pasėsi.
Ir patarlių daug išmokom:
Jas vaidinom ir spėliojom,
Ką vaizduoja du vaikai
Kai apsitarė trumpai.

Šauniai mes ten pasibuvom –
Laikas bėgo, lėkė kūliais.
Nors be traumų neapsiėjom,
Už Muštuką pliusą dėjom –
Kitą kartą būtinai
Žaisim vėl visi labai.
Ir tikėkimės, sėkmingai –
Nesipins jau kojos niekam.

Justinos M. kūryba

Paskelbta temoje Žirmūnai | Parašykite komentarą

Kaip budinome Žemę Šeškinėje

Mažais žingsniais į Lietuva atkeliauja pavasaris. Tačiau dar Žemė neatrakinta ir pirmasis perkūnas nenugriaudėjo. Penktadienį pabudinti Žemę ir paspartinti pavasarį pabandėme kartu su vaikais iš Pal. J. Matulaičio vaikų dienos centro.

Susirinkę pievoje tarp didelių Šeškinės daugiaaukščių, pradėjome nuo susipažinimo, kad seniai ir naujai apsilankę vaikai pažinotų vienas kitą ir Ratilio narius. Darėme „salotas“, maišėmės vieni su kitais, klausinėjome vardų ir stengėmės nepamiršti, kad „pomidoras“ tai dešinė, o „agurkas“ – kairė :). Susipažinus daug lengviau ir kartu dainuoti – pasiskirstėme į tris grupes ir mokėmės dainuoti sutartine „Dijuta kalnali“. Vaikai klausė vieni kitų ir dainavo, nes sutartinės burtažodžiai juk gali prišaukti pavasarį! 🙂

Pasibaigus sutartinei, pūtėme ragus, kad patikrintume kas jau vertas vadintis vyru ir kurios mergaitės gali pasidžiaugti dideliais ir sveikais plaučiais. Didelei mūsų ir kitų nuostabai, mažieji mūsų draugai taip smagiai pūtė ragus, kad aidėjo visa Šeškinė! 🙂 Na, o kad putimas nebūtų vien putimas, pabandėme padaryti muzikinę improvizaciją ir su ragais bei būgnu pažadinti dar snaudžiančią Žemę. Kad ji greičiau išleistų savo žolynus, o perkūnas išbaidytų velnius. Na ir pūtė! Pūtė mergaitės, pūtė berniukai ir, man atodo, kad Šeškinė tikrai pabudo nuo šių pavasario šauklių :).

Po Žemės budinimo priėjome prie piemenų žaidimų – pievoje pažymėjome dvi zonas („dvarus“) ir pasiskirstėme į dvi komandas. Ir kas gi sakė, kad lietuviai nežaidžia beisbolo? O kas tada yra „muštukas“ – senas piemenų žaidimas? Ogi, tikrų tikriausiai beisbolo pirmtakas :). Visi nekantravo pradėti. Deja, bet žaidimas sekėsi sunkiai – kažkas neišgirdo taisyklių, kažkas nenorėjo – nemokėjo pralaimėti. Netilo šauksmai ir virė aistros. Bandysime šį žaidimą žaisti ir kitą kartą ir tikiuosi, kad komandos žais darniau ir vaikai išmoks garbingai laimėti ar pralaimėti.

Galiausiai, kaip jau ir įprasta Etnosocializacijos užsiėmimuose, susėdome paklausyti pasakos, kurią šį kartą sekė Eglė. O pasaka buvo apie Bebenčiuką, ir jau nuo pirmųjų eilučių, kai kurie vaikai ėmė kartu deklamuoti žinomas eilutes :). Pasaka ilga, o aplink tiek daug pavasario ženklų!.. Ne visi sulaukė pasakos galo, tačiau tie nekantruoliai vėliau turėjo būti patys paskutiniai prie stebuklingos pasakų ir išminties kraitelės. Pasibaigus pasakai vaikai traukė laiškelius iš stebuklingos kraitelės, kuriuose buvo parašytos užduotys arba patarlės, susijusios su pasaka. Pasaka ir patarlės mokė, kad norėdamas ką nors gauti turi sunkiai dirbti, o už gerumą atsilyginama gerumu :).

Justinas K.

Paskelbta temoje Šeškinė | Parašykite komentarą

Ateitis be šokančių vyrų – liūdna:)

Miela ir malonu dar kartą aplankyti ir pasibūti su vaikais iš “Svajonių laivo“ dienos centro! Nors vardai ir buvo užmiršti, bet tai juk ne bėda, svarbiausia, kad mūsų noriai laukia :).

Taigi, šįkart žaidimus paruošėme šiek tiek daugiau muzikalius, kad ir balselius pralavintume žaidimo sūkuryje. “Svočia svočia važiuok į Kuršėnus“ taip ir skamba galvoje po to, kai taip energingai dainavom. Kituose žaidimuose jau reikėjo susiporuoti – taip taip, po truputį ir simpatijos ryškėja :). Ir iš tikro, ne be reikalo vaikams ir patinka ta žaidimų dalis: padainuoji, už rankučių pasilaikai, pabėgioji -žodžiu, pamatai, kaip gali būti smagu laiką leisti kartu.

Taip pat negaliu nutylėti džiaugsmo dėl pavykusio šokio. Šiame dienos centre berniukų mums netrūko! Ir tie berniukai kokie – tikri vyrai :D, kuriems tik pasakyk, ką ir kaip daryti, ir jie rimtais veideliais kaip tikri senovės bajorai šoks ir tikiu, kad slapta džiaugsis, nes kaip ir ratiliokė Ieva juos drąsino: “nieko nėra geriau vyrui, kaip mokėt šokt“. Reik manyt, kad jie tai suprato :). O jei ne, tai šoko vis vien labai gerai! Mes dar turim kelis susitikimus su jais, kad galėtume ir toliau supažindinti ir pratinti su nuostabiu lietuvių paveldu. Nes mums svarbu, kokia laukia Lietuvos ateitis, o ateitis be šokančių vyrų – liūdna :).

O skudučių sutartinė buvo bene didžiausias iššūkis, nes reikėjo ne tik stiprius plaučius, kad savo partiją galima būtų išpūsti, bet ir nepamiršti kaimynų paklausyti, ir tempą išlaikyti. Ajajai, kaip tai iš pradžių atrodė sudėtinga, bet bėda – ne bėda, kai esam drauge, tai ir supūtėme mes tą sutartinę, ir muzikos žavesį pajutome (ne bent jau tie, kuriems nesisuko galvelės nuo oro stygiaus :)).

Ir pasaka…  Ją sekant yra nuostabu stebėti, kaip vaikai, iki tol tokie įsiaudrinę, aprimsta ir palengva leidžiasi pasakos užvaldomi. O pasakos mūsų ne iš kelmo spirtos! Aiškinamės, kas būna, kai vienos dukros trims jaunikiams neužtenka ir mokomės išradingai suktis iš įvairiausių situacijų. Kūrybiškiausia popietės užduotis ir buvo užbaigti tokią stebuklingą pasaką. Tikrai džiugu, kad abi grupės vaikų nusprendė vaidinti ir jiems puikiai pavyko: ir naujų herojų atrado, ir įvairių gudrumo apraiškų nepristigo. Smagu stebėti ir dalyvauti improvizaciniam spektakliuky, kur ir pasireikšt nauju amplua gali, ir iš draugų, tiksliai kiauliukus suvaidinusių, draugiškai pasijuokt :).

Aptarime buvo miela girdėti, kad vaikai tikisi mūsų vėl sulaukti. Nors ne visada lengva vieniems kitus išgirsti, bet žinia, kad praktika – geriausia mokytoja, ir mes tikimės, kad ateidami įnešame gėrio ir autentiško gyvenimo sėklelę į tų vaikų širdis ir kuo toliau, tuo lengviau bus vieniems kitus priimti, išgirsti ir įvertinti.

Goda S.

Paskelbta temoje Fabijoniškės | Parašykite komentarą

Pasibuvimas Žirmūnuose

Kovo 23-iosios popietę mes, penki ratiliokai, jau antrą kartą apsilankėme Žirmūnų dienos centre. Dalis ratiliokų vaikus jau pažinojo nuo pirmojo susitikimo, o dalis čia lankėsi pirmą kartą ir stengėsi kuo greičiau su visais susipažinti bei įsiminti visus vardus.

Užsiėmimo metu, kaip ir paprastai, žaidėme žaidimus, muzikavome bei sekėme pasaką. Svarbiausia, kad šio užsiėmimo tema buvo šeima ir turėjome progą išmokti keletą naujų žodžių, pvz., svočia, karvojus, prūsai (kurių ilgi ūsai) ir pan.

Itin sužavėjo vaikų pastangos grojant skudučiais. Pirmą kartą į rankas paėmę tokį instrumentą visi nuoširdžiai stengėsi išgauti reikiamą garsą bei pajausti bendrą sutartinės ritmą. Pūtė pūtė mažieji skudučius, kol net galvytės apsisuko…. Bet galiausiai sutartinė visgi nuskambėjo (gal melodija ir nebuvo pati tiksliausia, bet visi vieni kitus išgirdo ir pajautė).

Užsiėmimo pabaigoje vykusio aptarimo metu sužinojome, kad mūsų apsilankymai šiame dienos centre yra proga visiems centro nariams (tiek vaikams, tiek savanoriams) pabūti kartu. Tikrai smagu, kad galime jiems dovanoti tokį naują potyrį – buvimą grupėje, mokymąsi veikti visiems kartu. Gal nuskambės keistai, bet nėra jau taip lengva būti tikru komandos nariu, kartu kurti, mokytis, žaisti, bet neįžeisti ir neįsižeisti. Vieniems nejauku suklysti kitų akivaizdoje, kitiems – šiaip neįprasta būti ne vienam.

Todėl smagu, kad žaisdami žaidimus, šokdami skambant kanklėms, patys grodami bei klausydami pasakos ir vaikai, ir savanoriai, ir mes – visi turėjome progą pabūti didele komanda, kurioje visi vieni kitiems padeda, vieni kitus pastebi, išgirsta, vieni kitus paskatina, jei pasidaro baisu. Aišku, tai tik didelio darbo pradžia. Bet, kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo.

Tad iki kito susimatymo, mūsų mažieji žirmūniečiai!

Lina J.

Paskelbta temoje Žirmūnai | Parašykite komentarą