Kaip “Svajonių laivas“ ropę rovė

Et… ėjo, bėgo, pralėkė tie keli etnosocializacijos projekto mėnesiai… Paskutinis užsiėmimas “Svajonių laivo“ vaikų dienos centre…

Nors iš pradžių vaikai ir nenoriai lindo iš po stalu padarytos palapinės, vis tik smalsumas nugalėjo: visi galų gale pasirodė ir susidomėję prisijungė prie pasitikėjimo žaidimo. Vienam iš vaikų buvo užrišamos akys, o kitas kuris nors turėjo neregiui nusakyti kelią pro kliūtis – klasėje sustatytas kėdes. Labai entuiastingai nusiteikę žaidėme, net nesinorėjo pereiti prie kito užsiėmimo! Bet vaikai pamatė, jog kitos užtuotys ne mažiau linksmos ir įdomios, tad ilgai įkalbinėti neteko. Visi čiupome kas ką: teptukus, dėžutes, šaukštus, šiukšlių dėžę ir ėmėme skambinti, muzikuoti. Greitai supratę ir įvaldę improvizuoto instrumento techniką sugrojome (o ir sudainavome) sutartinę „Buva dūda Vilniuj“. Orkestrui atlikus naująją pjesę perėjome prie šokių. Lelinderis, Trepsiukas… Taip ir norėjosi suktis ratu! Tačiau atėjo laikas lyrinei užsiėmimo daliai – pasakai. O ji buvo apie ropę, kurios vis niekaip nepavyko išrauti. Vaikai turėjo ne tik klausyti, bet ir vaidybinių elementų įjungti. O, buvo juoko ir smagumo!!! Bet laikas negailestingai lėkė ir teko atsisveikinti. Mažieji mūsų draugai dėkojo ir atsisveikindami prašė kitais metais vėl ateiti… Nežinia, gal taip ir bus… 🙂

Justina M.

Užsukom paskutinį Etno socializacijos ratą…

… todėl laikas pradėti dalintis ne tik įspūdžiais, bet ir patirtimi, kurią jau susirinkome. Po paskutinio apsilankymo Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centro Šeškinės dienos centre, kartu su Centro nuolatiniais vadovais aptarėme, kaip mums, naujai iškeptiems jaunimo darbuotojams sekėsi, ne tik mokyti folkloro, bet ir „socializuotis“ su vaikais. Taigi, keli mūsų pastebėjimai planuojantiems „žaisti folklorą“:

1. Vienas dienos centras – viena jaunimo darbuotojų grupė. Kad ir kaip kartais džiugina netikėtumai, socialinės rizikos vaikai mėgsta stabilumą. Nors mes viename dienos centre lankėmės tik kartą per mėnesį, bet vaikai mus pažino, prisirišo. Išmokome bendrauti ir laukti vieni kitų. Patys jautėmės stipriau ir stabiliau, nes einant trečią, ketvirtą kartą jau žinojome, kokių išdaigų laukti iš vaikų, kaip į jas reaguoti, susikūrėme neformalias darbo su nuolatiniais centro vadovais taisykles. Vis dėlto, kaip parodė paskutinis apsilankymas, naujo, lengvai į grupę įsiliejančio, žmogaus įvedimas gali duoti ir labai teigiamų rezultatų. Bet tai jau eksperimentas, kurį darant reiktų labai gerai apgalvoti 🙂
2. Folkloras ar socialinis darbas? Prieš eidami pas vaikus aiškiai apsispręskite, kodėl einate: ar norite išmokyti tobulai atlikti liaudies dainą, ar tiesiog parodyti, kas yra liaudies daina ir jos pagalba pabendrauti su vaikais? Mes rinkomės antrą variantą. Tai leido tiek atsipalaiduoti patiems, tiek „nuimti“ spaudimą nuo vaikų. Tiesiog žaidėme folklorą, bandydami bent sekundėlę išgirsti kad ir sutartinės skambesį, o ne supūsti ragu „Kamanės skrydį“, išmokti nebijoti išbandyti naujus dalykus, mums nepažįstamus ir gal būt šiek tiek gąsdinančius.
3. Darbas su nuolatiniais centro vadovais. Su nuolatiniais centro vadovais susitarkite, koks jūsų vaidmuo užsiėmimo metu: jūs folkloro mokytojas, jūs draugas, jūs vadovas, jūs socialinis darbuotojas? J. Matulaičio centre vaidmenys susiformavo savaime, natūraliai: mes, Etnosocializacijos komanda, – užsiėmimo šeimininkai (tiek mokome vaikus, tiek bendraujame su jais, tiek juos drausminame), centro vadovai – stebėtojai ir pagalbininkai sudėtingesnėse situacijose. Tai buvo naudinga abiems pusėms: mes galėjome įgyti daugiau patirties ne tik mokant, bet ir dirbant socialinį darbą, o centro vadovai – stebėti vaikus iš šono, ką kasdienėje veikloje padaryti ne visada lengva. Visgi, labai svarbu kiekviename centre pajusti, koks mikroklimatas susiformavęs grupės viduje ir jį derinti su jūsų susikurtu vaidmeniu.

Tai tiek pradžiai 🙂 Laukite tęsinio 🙂

Kristina Č.

Žemę pabudinom, dabar kviečiam lietų…

Pravėrus Stanevičiaus dienos centro duris labai smagu matyti besišypsančius ir mūsų belaukiančius vaikus. Sukvietėm visus į lauką, šie vis klausinėdami „O kas tame dideliame maiše? O kam tie obuoliai?“ skubiai išsiruošė.

Kai kurie vaikų vardai jau buvo puikiai žinomi, o tam, kad sužinotume kitus, žaidėme linksmą  „Salotų“ žaidimą. Sužinojom „agurkų“ vardus iš kairės, „pomidorų“ iš dešinės 🙂

Po smagaus žaidimo, dainavome sutartinę, stengėmės įsiklausyti į šalia dainuojantį, žodžius, bei Justės būgno mušamą ritmą.

Linksmiausia dalis buvo ragų pūtimas. Pūtė tiek berniukai, tiek mergaitės. Kiekvienas varžėsi, kuris išpūs stipresnį ir ilgesnį garsą. Po įvairių bandymų, įvaldžius instrumentą pavyko ir ritmiškai supūsti „ti ti taaa, ti ti šaaa“. Pabudo ne tik visa žemė, aplinkinių namų gyventojai, bet ir debesėliai atplaukė, kurie bent trumpam paslėpė mus nuo kaitrios saulės.

Po ragų pūtimo ėjome žaisti Muštuko – piemenų žaidimo. Išaiškinome taisykles, pasiskirstėm komandom ir puolėm žaisti. Vaikams taip patiko lietuviškas beisbolas, kad net įpusėję žaisti pradėjo tartis, kas kitą dieną atsineš lazdą, kas kamuoliuką, kas obuoliuką…

Prisilakstėm, prisijuokėm, laikas ir surimtėti bei atsipūsti – laukia Godos pasaka. Sutūpėm po berželiais ir klausėm apie tris brolius, iš kurių vienas sąžiningiausias buvo ir darbo nebsibodėjo, todėl turtus laimėjo. Po pasakos vaikai traukė lapelius su patarlėm apie darbą, jas vaidino ir bandė spėti.

Šaunų aptarimą Paulius suorganizavo, reikėjo stotis ten kur tau labiausiai patiko. Smagu, kad vaikams labiausiai patiko keletą veiklų ir jie stovėjo viduryje. Išsiskirti nebesinorėjo, juk kitas kartas paskutinis…

Neringa J.

O ką veikėm ten, ką darėm!

Į Žirmūnus nuvažiavom,
Daug vaikų tenai suradom.
O ką veikėm ten, ką darėm,
Tuoj papasakosiu, — ša!

Dar kartelį pakartojom,
Kuo vardu visi būvojam.
O kad atsimint geriau,
“Salotas” žaidėm tuojau:
Pomidoras dešinėj,
O agurkas – iš kairės.
Ir turi greit, nedvejojant,
Vardą pasakyt “daržovės”.

Garsiai kalba tie vaikai,
Laukas jiems – kaip tik gerai.
Neribodami ten balso
Traukė sutartinę gaudžiai.
Trimituoti su ragais
Jiems išėjo neblogai.
Taip pabudinę Žemelę
Išsisklaidėm po pievelę.

Dviem komandom pasiskirtę
Taisykles bandėm įkirsti.
Kai susikaupėm truputį,
Buvom pasirengę mūšiui.
Oi, kaip mušėm mes Muštuką –
Kamuolys per aikštę rūko!!!
Tašką gauni – obuolys. —
Ei, greičiau – jų liko trys!!!

Susitelkusios komandos
Aikštėj kovėsi gerai,
Kol viena maža mergaitė
Užsigavo:  a ja jai…
Bet kai užbaigėm žaidimą
Pasirodėm kaip šeimyna –
Visi rūpinos labai,
Kaip mergaitės reikalai.

Sekė pasaką mums Goda
Apie brolius tris ir darbą:
Kas tingėjo – smėlio gavo,
O kas dirbo – tam jau turtai.
Paprasti čia, drauge, burtai –
Jei darbuosies, netingėsi,
Tai tą pjausi, ką pasėsi.
Ir patarlių daug išmokom:
Jas vaidinom ir spėliojom,
Ką vaizduoja du vaikai
Kai apsitarė trumpai.

Šauniai mes ten pasibuvom –
Laikas bėgo, lėkė kūliais.
Nors be traumų neapsiėjom,
Už Muštuką pliusą dėjom –
Kitą kartą būtinai
Žaisim vėl visi labai.
Ir tikėkimės, sėkmingai –
Nesipins jau kojos niekam.

Justinos M. kūryba

Kaip budinome Žemę Šeškinėje

Mažais žingsniais į Lietuva atkeliauja pavasaris. Tačiau dar Žemė neatrakinta ir pirmasis perkūnas nenugriaudėjo. Penktadienį pabudinti Žemę ir paspartinti pavasarį pabandėme kartu su vaikais iš Pal. J. Matulaičio vaikų dienos centro.

Susirinkę pievoje tarp didelių Šeškinės daugiaaukščių, pradėjome nuo susipažinimo, kad seniai ir naujai apsilankę vaikai pažinotų vienas kitą ir Ratilio narius. Darėme „salotas“, maišėmės vieni su kitais, klausinėjome vardų ir stengėmės nepamiršti, kad „pomidoras“ tai dešinė, o „agurkas“ – kairė :). Susipažinus daug lengviau ir kartu dainuoti – pasiskirstėme į tris grupes ir mokėmės dainuoti sutartine „Dijuta kalnali“. Vaikai klausė vieni kitų ir dainavo, nes sutartinės burtažodžiai juk gali prišaukti pavasarį! 🙂

Pasibaigus sutartinei, pūtėme ragus, kad patikrintume kas jau vertas vadintis vyru ir kurios mergaitės gali pasidžiaugti dideliais ir sveikais plaučiais. Didelei mūsų ir kitų nuostabai, mažieji mūsų draugai taip smagiai pūtė ragus, kad aidėjo visa Šeškinė! 🙂 Na, o kad putimas nebūtų vien putimas, pabandėme padaryti muzikinę improvizaciją ir su ragais bei būgnu pažadinti dar snaudžiančią Žemę. Kad ji greičiau išleistų savo žolynus, o perkūnas išbaidytų velnius. Na ir pūtė! Pūtė mergaitės, pūtė berniukai ir, man atodo, kad Šeškinė tikrai pabudo nuo šių pavasario šauklių :).

Po Žemės budinimo priėjome prie piemenų žaidimų – pievoje pažymėjome dvi zonas („dvarus“) ir pasiskirstėme į dvi komandas. Ir kas gi sakė, kad lietuviai nežaidžia beisbolo? O kas tada yra „muštukas“ – senas piemenų žaidimas? Ogi, tikrų tikriausiai beisbolo pirmtakas :). Visi nekantravo pradėti. Deja, bet žaidimas sekėsi sunkiai – kažkas neišgirdo taisyklių, kažkas nenorėjo – nemokėjo pralaimėti. Netilo šauksmai ir virė aistros. Bandysime šį žaidimą žaisti ir kitą kartą ir tikiuosi, kad komandos žais darniau ir vaikai išmoks garbingai laimėti ar pralaimėti.

Galiausiai, kaip jau ir įprasta Etnosocializacijos užsiėmimuose, susėdome paklausyti pasakos, kurią šį kartą sekė Eglė. O pasaka buvo apie Bebenčiuką, ir jau nuo pirmųjų eilučių, kai kurie vaikai ėmė kartu deklamuoti žinomas eilutes :). Pasaka ilga, o aplink tiek daug pavasario ženklų!.. Ne visi sulaukė pasakos galo, tačiau tie nekantruoliai vėliau turėjo būti patys paskutiniai prie stebuklingos pasakų ir išminties kraitelės. Pasibaigus pasakai vaikai traukė laiškelius iš stebuklingos kraitelės, kuriuose buvo parašytos užduotys arba patarlės, susijusios su pasaka. Pasaka ir patarlės mokė, kad norėdamas ką nors gauti turi sunkiai dirbti, o už gerumą atsilyginama gerumu :).

Justinas K.