Et… ėjo, bėgo, pralėkė tie keli etnosocializacijos projekto mėnesiai… Paskutinis užsiėmimas “Svajonių laivo“ vaikų dienos centre…
Nors iš pradžių vaikai ir nenoriai lindo iš po stalu padarytos palapinės, vis tik smalsumas nugalėjo: visi galų gale pasirodė ir susidomėję prisijungė prie pasitikėjimo žaidimo. Vienam iš vaikų buvo užrišamos akys, o kitas kuris nors turėjo neregiui nusakyti kelią pro kliūtis – klasėje sustatytas kėdes. Labai entuiastingai nusiteikę žaidėme, net nesinorėjo pereiti prie kito užsiėmimo! Bet vaikai pamatė, jog kitos užtuotys ne mažiau linksmos ir įdomios, tad ilgai įkalbinėti neteko. Visi čiupome kas ką: teptukus, dėžutes, šaukštus, šiukšlių dėžę ir ėmėme skambinti, muzikuoti. Greitai supratę ir įvaldę improvizuoto instrumento techniką sugrojome (o ir sudainavome) sutartinę „Buva dūda Vilniuj“. Orkestrui atlikus naująją pjesę perėjome prie šokių. Lelinderis, Trepsiukas… Taip ir norėjosi suktis ratu! Tačiau atėjo laikas lyrinei užsiėmimo daliai – pasakai. O ji buvo apie ropę, kurios vis niekaip nepavyko išrauti. Vaikai turėjo ne tik klausyti, bet ir vaidybinių elementų įjungti. O, buvo juoko ir smagumo!!! Bet laikas negailestingai lėkė ir teko atsisveikinti. Mažieji mūsų draugai dėkojo ir atsisveikindami prašė kitais metais vėl ateiti… Nežinia, gal taip ir bus… 🙂