Pirmieji žingsniai

Taigi taigi „Etnosocializacijos“ projektas pagaliau žengė pirmuosius savo žingsnius. Vasario 18-osios popietę ratiliokai susitiko su vaikais, besilankančiais Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centro vaikų dienos centre. Vos įžengę pro duris, buvome nustebinti lyg lavina užgriuvusių pasveikinimų ir skardaus juoko, o tai žadėjo tikrai įdomias ateinančias nepilnas dvi valandas.

Kaip ir planuota, užsiėmimas buvo pradėtais žaidimais, kuriems vadovavo Ieva. Pirmiausiai susipažinimo žaidimo metu išmokome visų dalyvių vardus. Apmaudu, bet studentams ratiliokams teko pripažinti, kad vaikų atmintis buvo kur kas geresnė. Vėliau jau draugiškai sveikinomės žaisdami „Sveiks gyvs“  ir išsipirkinėjome fantus, prarastus žaidimo „Visi, kurie su plunksnom skraido“ metu. Gal žaidimai šiek tiek per ilgai užsitęsė, gal ne visada pavyko suvaldyti vaikus, gal ir ne visus sudominome, bet pradžia buvo tikrai vykusi, nes skambėjo daug džiugų krykštavimų ir nedingo šypsenos nuo veidų.

Išsišėlus visiems teko nurimti ir susikaupi, nes prasidėjo muzikavimo tradiciniais instrumentais pamokėlė. Šešios mergaitės pūtė skudučius, o visiems likusiems teko perkusinės grupės vaidmuo – vienas mušė būgną, kitas – trikampį, trečias palaikė ritmą pagaliukais ir t. t. Po nepilno pusvalanduko naujai susibūręs orkestras užgrojo savo pirmąjį išmoktą kūrinį, o visam šiam procesui vadovavo Justina. Vieniems muzikuoti sekėsi geriau, kitiems – sunkiau, bet kelios akimirkos susiklausymo tikrai buvo, o mums tai jau tikras pasiekimas.

Atėjo laikas ir pasakai, kurią pasekė Justinas. Visi išklausėme dviejų draugų Šlubio ir Neregio istorijos, suskaičiavome, kiek joje buvo personažų ir gavome užduotį nupiešti draugystės šalies gyventojus. Nors kai kurie vaikai sakė, kad piešti nemoka, visgi piešė beveik visi ir pripiešė daug pilių… Kaipgi draugystės šalis be pilies?

Taip pirmasis susitikimas priartėjo prie pabaigos. Justinas dar paprašė vaikų įvertinti mūsų pastangas ir pasakyti, kas patiko daugiau, kas mažiau, kas labai patiko, kas nelabai. Daugiausiai simpatijų susilaukė žaidimai, o mažiausiai – muzikinis orkestras. Vėliau dar viską aptarėme ir su dienos centro darbuotojomis ir savanoriais, kurie išsakė savo nuomones apie tai, kas tikrai pavyko, o kur darėme klaidas, ką reiktų geriau apmąstyti.

Taigi, pirmas blynas jau iškeptas, ir gal net nelabai prisvilęs. Pasak Justino „Užsiėmimas Matulaičio vaikų dienos centre buvo labai gera pradžia. Viskas pavyko geriau negu tikėjausi! O mums mokytis ir tobulėti, oho kiek dar vietos 🙂 Reikia išmokti suvaldyti šėlstančius ir prakalbinti tylinčius.“ Tad toliau mokysimės, mąstysime, ruošimės ir lauksim kito susitikimo su naujaisiais mažaisiais draugais!

Lina J.