Taigi, kaip jau tapo mum įprasta, gražiai pavasarišką trečiadienį, entuziastingai nusiteikę išsiruošėme apsilankyti dar viename vaikų dienos centre – šįkart esančiame S. Stanevičiaus vidurinėje mokykloje – ir kartu su vaikais linksmai praleisti laiką. Po smagaus, bet atidaus susipažinimo (įsiminėme VISUS mūsų mažųjų draugų vardus!) šiek tiek pamiklinom kojeles ir palakstėm vienas kitam tardami „Sveiks gyvs!! Kaip gyveni!?“ . Tada patikrinome savo reakciją kitame, jau žinomame žaidime „Visi, kurie su plunksnomis, skraido“ – teko labai smagiai atsipirkinėti prarastus daiktus…
Baigę žaidimų dalį, įsijautėme į kaimo gyvenimą – ritmu „Pats su pačia, duktė trečia“ mokėmės ritmiškai spragilu kulti visokiausius grūdus. Tatai padaryti mum pavyko labai darniai, valio!! Vėliau mėginome įsijausti į kaimo muzikantų vaidmenį – kas skudutį papūsti gavo, kas būgną pamušti, kas kokią kitą tarškalynę. Tereikėjo Justinai viską suderinti, truputį padiriguoti ir kapela kad driokstelėjo!! Tai buvo bene šauniausi muzikantai iš visų mūsų sutiktų.
Kai įsiklausėme vienas kito, kaip kas groja ir kartu pajutome vieningą ritmą, nusiraminimą atradome Justo sekamoje pasakoje apie šlubį ir neregį. Visi klausėmės labai įdėmiai, niekas netriukšmavo, nesimuistė, o labai rimtai skaičiavo, kiek gi tų veikėjų toje įdomioje pasakoje iš tiesų buvo. Skaičiavom ir vienaip, ir kitaip, bet galų gale suskaičiavom jų netgi dvylika! Tuomet diskutavome, kaip gi tie žmonės, kurie kadais buvę labai nelaimingi, bet dviejų draugų išgelbėti nuo slibino, dabar laimingai sau gyvena – ką jie daro, kaip jie tą džiaugsmą išreiškia? Buvo visokiausių atsakymų, bet teisingiausiai tikriausiai atsakė mergaitė, kuri sakė, jog jie „stengiasi kiekvieną dieną džiaugtis, džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka!”
Taigi, besidžiaugdami ta akimirka, davėme vaikams užduotį nupiešti, kaip jie tuos besidžiaugiančius žmones įsivaizduoja, o ekspoziciją sukabinome ant durų. Tačiau šiai grupei dailininkais, deja, ne itin patiko būti, bet užtad kokie muzikantai!!
Pabaigoje leidome vaikams taikinyje suklijuoti spalvotus lapelius pagal tai, kaip jiems vienas ar kitas užsiėmimas patiko. Kaip ir buvo galima tikėtis, daugiausia simpatijų susilaukė žaidimai. O kaipgi kitaip – juk tai bene svarbiausias vaikų socializacijos būdas!
Ieva K.
Etnosocializacija 