Etnosocializacijos projektas įsibėgėjo. Kaip buvo numatyta, aplankyti trys vaikų dienos centrai, kuriuose ne tik dalinomės žiniomis su mažaisiais bičiuliais, bet ir patys daug išmokome. O dalykus, kurių neišmokome patys, mums padėjo suprasti psichologės Jūratės vedamos paskaitos.
Su naujai parengta žaidimų, dainų ir pasakų programa kovo 18 dienos popietę vėl keliavome į J. Matulaičio šeimos pagalbos centrą. Būrelis mergaičių mus pasitinka prie durų, susako mūsų vardus ir pakviečia į vidų. Atrodo, jog esame čia laukiami.
Trumpai apsitariame, susidėliojame programos taškus. Netrukus mažame užsiėmimų kambarėlyje prigūža nerimstančių vaikų. Mergaitės atima iš mūsų kankles, kiti vaikai nekantraudami apstoja siekdami bent priliesti stygas…
Kol kas paliekame kankles ir stojame į bendrą ratą. Prisimename vieni kitų vardus ir sužinome naujus, apsiprantame ir įsisukame į žaidimus. Svočia, piršlys, jaunieji – šiandien kalbėsime apie šeimos kūrimą. O pradedame nuo vestuvių personažų ir tokių keistų jų pavadinimų… Baigę žaisti imamės instrumentų. Akivaizdu, kad šiandien karaliauja kanklės – joms pritaria skūdučiai ir būgnas. Nesunku pastebėti, kad skūdutininkams ir būgnininkui sekasi kur kas geriau, nei praėjusį kartą. Pasidžiaugę augančiais mūsų gebėjimais, sėdame klausytis pasakos. Visus užburia išraiškingas Linos pasakojimas, lydimas švelnaus kankliavimo. Bet palaukite, o kur laiminga pabaiga? Lina šypsosi: ją teks sukurti patiems… Jaunieji pasakotojai iš pluoštelio pateiktų žodžių sukuria pabaigas ir jas išradingai drauge suvaidina…
Paskutinės pasibuvimo akimirkos. Leidžiame per rankas patį mistiškiausią instrumentą – lietaus vamzdį, kurio stebuklingas šnarėjimas palydi kiekvieno iš mūsų pasisakymą. Rodo tik kelios valandėlės, o išmokome naujų žodžių, žaidimų, šokių, pasakų ir svarbiausia – prisiminėme, kokia svarbi žmogui yra šeimą, pajutome, kokia stebuklinga gali būti tyla ir koks malonus draugiškas darbas.
Eglė G.
Etnosocializacija 