Kovo 23-iosios popietę mes, penki ratiliokai, jau antrą kartą apsilankėme Žirmūnų dienos centre. Dalis ratiliokų vaikus jau pažinojo nuo pirmojo susitikimo, o dalis čia lankėsi pirmą kartą ir stengėsi kuo greičiau su visais susipažinti bei įsiminti visus vardus.
Užsiėmimo metu, kaip ir paprastai, žaidėme žaidimus, muzikavome bei sekėme pasaką. Svarbiausia, kad šio užsiėmimo tema buvo šeima ir turėjome progą išmokti keletą naujų žodžių, pvz., svočia, karvojus, prūsai (kurių ilgi ūsai) ir pan.
Itin sužavėjo vaikų pastangos grojant skudučiais. Pirmą kartą į rankas paėmę tokį instrumentą visi nuoširdžiai stengėsi išgauti reikiamą garsą bei pajausti bendrą sutartinės ritmą. Pūtė pūtė mažieji skudučius, kol net galvytės apsisuko…. Bet galiausiai sutartinė visgi nuskambėjo (gal melodija ir nebuvo pati tiksliausia, bet visi vieni kitus išgirdo ir pajautė).
Užsiėmimo pabaigoje vykusio aptarimo metu sužinojome, kad mūsų apsilankymai šiame dienos centre yra proga visiems centro nariams (tiek vaikams, tiek savanoriams) pabūti kartu. Tikrai smagu, kad galime jiems dovanoti tokį naują potyrį – buvimą grupėje, mokymąsi veikti visiems kartu. Gal nuskambės keistai, bet nėra jau taip lengva būti tikru komandos nariu, kartu kurti, mokytis, žaisti, bet neįžeisti ir neįsižeisti. Vieniems nejauku suklysti kitų akivaizdoje, kitiems – šiaip neįprasta būti ne vienam.
Todėl smagu, kad žaisdami žaidimus, šokdami skambant kanklėms, patys grodami bei klausydami pasakos ir vaikai, ir savanoriai, ir mes – visi turėjome progą pabūti didele komanda, kurioje visi vieni kitiems padeda, vieni kitus pastebi, išgirsta, vieni kitus paskatina, jei pasidaro baisu. Aišku, tai tik didelio darbo pradžia. Bet, kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo.
Tad iki kito susimatymo, mūsų mažieji žirmūniečiai!
Lina J.
Etnosocializacija 