Į Žirmūnus nuvažiavom,
Daug vaikų tenai suradom.
O ką veikėm ten, ką darėm,
Tuoj papasakosiu, — ša!
Dar kartelį pakartojom,
Kuo vardu visi būvojam.
O kad atsimint geriau,
“Salotas” žaidėm tuojau:
Pomidoras dešinėj,
O agurkas – iš kairės.
Ir turi greit, nedvejojant,
Vardą pasakyt “daržovės”.
Garsiai kalba tie vaikai,
Laukas jiems – kaip tik gerai.
Neribodami ten balso
Traukė sutartinę gaudžiai.
Trimituoti su ragais
Jiems išėjo neblogai.
Taip pabudinę Žemelę
Išsisklaidėm po pievelę.
Dviem komandom pasiskirtę
Taisykles bandėm įkirsti.
Kai susikaupėm truputį,
Buvom pasirengę mūšiui.
Oi, kaip mušėm mes Muštuką –
Kamuolys per aikštę rūko!!!
Tašką gauni – obuolys. —
Ei, greičiau – jų liko trys!!!
Susitelkusios komandos
Aikštėj kovėsi gerai,
Kol viena maža mergaitė
Užsigavo: a ja jai…
Bet kai užbaigėm žaidimą
Pasirodėm kaip šeimyna –
Visi rūpinos labai,
Kaip mergaitės reikalai.
Sekė pasaką mums Goda
Apie brolius tris ir darbą:
Kas tingėjo – smėlio gavo,
O kas dirbo – tam jau turtai.
Paprasti čia, drauge, burtai –
Jei darbuosies, netingėsi,
Tai tą pjausi, ką pasėsi.
Ir patarlių daug išmokom:
Jas vaidinom ir spėliojom,
Ką vaizduoja du vaikai
Kai apsitarė trumpai.
Šauniai mes ten pasibuvom –
Laikas bėgo, lėkė kūliais.
Nors be traumų neapsiėjom,
Už Muštuką pliusą dėjom –
Kitą kartą būtinai
Žaisim vėl visi labai.
Ir tikėkimės, sėkmingai –
Nesipins jau kojos niekam.
Justinos M. kūryba
Etnosocializacija 