Pravėrus Stanevičiaus dienos centro duris labai smagu matyti besišypsančius ir mūsų belaukiančius vaikus. Sukvietėm visus į lauką, šie vis klausinėdami „O kas tame dideliame maiše? O kam tie obuoliai?“ skubiai išsiruošė.
Kai kurie vaikų vardai jau buvo puikiai žinomi, o tam, kad sužinotume kitus, žaidėme linksmą „Salotų“ žaidimą. Sužinojom „agurkų“ vardus iš kairės, „pomidorų“ iš dešinės 🙂
Po smagaus žaidimo, dainavome sutartinę, stengėmės įsiklausyti į šalia dainuojantį, žodžius, bei Justės būgno mušamą ritmą.
Linksmiausia dalis buvo ragų pūtimas. Pūtė tiek berniukai, tiek mergaitės. Kiekvienas varžėsi, kuris išpūs stipresnį ir ilgesnį garsą. Po įvairių bandymų, įvaldžius instrumentą pavyko ir ritmiškai supūsti „ti ti taaa, ti ti šaaa“. Pabudo ne tik visa žemė, aplinkinių namų gyventojai, bet ir debesėliai atplaukė, kurie bent trumpam paslėpė mus nuo kaitrios saulės.
Po ragų pūtimo ėjome žaisti Muštuko – piemenų žaidimo. Išaiškinome taisykles, pasiskirstėm komandom ir puolėm žaisti. Vaikams taip patiko lietuviškas beisbolas, kad net įpusėję žaisti pradėjo tartis, kas kitą dieną atsineš lazdą, kas kamuoliuką, kas obuoliuką…
Prisilakstėm, prisijuokėm, laikas ir surimtėti bei atsipūsti – laukia Godos pasaka. Sutūpėm po berželiais ir klausėm apie tris brolius, iš kurių vienas sąžiningiausias buvo ir darbo nebsibodėjo, todėl turtus laimėjo. Po pasakos vaikai traukė lapelius su patarlėm apie darbą, jas vaidino ir bandė spėti.
Šaunų aptarimą Paulius suorganizavo, reikėjo stotis ten kur tau labiausiai patiko. Smagu, kad vaikams labiausiai patiko keletą veiklų ir jie stovėjo viduryje. Išsiskirti nebesinorėjo, juk kitas kartas paskutinis…
Neringa J.
Etnosocializacija 