… todėl laikas pradėti dalintis ne tik įspūdžiais, bet ir patirtimi, kurią jau susirinkome. Po paskutinio apsilankymo Pal. J. Matulaičio šeimos pagalbos centro Šeškinės dienos centre, kartu su Centro nuolatiniais vadovais aptarėme, kaip mums, naujai iškeptiems jaunimo darbuotojams sekėsi, ne tik mokyti folkloro, bet ir „socializuotis“ su vaikais. Taigi, keli mūsų pastebėjimai planuojantiems „žaisti folklorą“:
- Vienas dienos centras – viena jaunimo darbuotojų grupė. Kad ir kaip kartais džiugina netikėtumai, socialinės rizikos vaikai mėgsta stabilumą. Nors mes viename dienos centre lankėmės tik kartą per mėnesį, bet vaikai mus pažino, prisirišo. Išmokome bendrauti ir laukti vieni kitų. Patys jautėmės stipriau ir stabiliau, nes einant trečią, ketvirtą kartą jau žinojome, kokių išdaigų laukti iš vaikų, kaip į jas reaguoti, susikūrėme neformalias darbo su nuolatiniais centro vadovais taisykles. Vis dėlto, kaip parodė paskutinis apsilankymas, naujo, lengvai į grupę įsiliejančio, žmogaus įvedimas gali duoti ir labai teigiamų rezultatų. Bet tai jau eksperimentas, kurį darant reiktų labai gerai apgalvoti 🙂
- Folkloras ar socialinis darbas? Prieš eidami pas vaikus aiškiai apsispręskite, kodėl einate: ar norite išmokyti tobulai atlikti liaudies dainą, ar tiesiog parodyti, kas yra liaudies daina ir jos pagalba pabendrauti su vaikais? Mes rinkomės antrą variantą. Tai leido tiek atsipalaiduoti patiems, tiek „nuimti“ spaudimą nuo vaikų. Tiesiog žaidėme folklorą, bandydami bent sekundėlę išgirsti kad ir sutartinės skambesį, o ne supūsti ragu „Kamanės skrydį“, išmokti nebijoti išbandyti naujus dalykus, mums nepažįstamus ir gal būt šiek tiek gąsdinančius.
- Darbas su nuolatiniais centro vadovais. Su nuolatiniais centro vadovais susitarkite, koks jūsų vaidmuo užsiėmimo metu: jūs folkloro mokytojas, jūs draugas, jūs vadovas, jūs socialinis darbuotojas? J. Matulaičio centre vaidmenys susiformavo savaime, natūraliai: mes, Etnosocializacijos komanda, – užsiėmimo šeimininkai (tiek mokome vaikus, tiek bendraujame su jais, tiek juos drausminame), centro vadovai – stebėtojai ir pagalbininkai sudėtingesnėse situacijose. Tai buvo naudinga abiems pusėms: mes galėjome įgyti daugiau patirties ne tik mokant, bet ir dirbant socialinį darbą, o centro vadovai – stebėti vaikus iš šono, ką kasdienėje veikloje padaryti ne visada lengva. Visgi, labai svarbu kiekviename centre pajusti, koks mikroklimatas susiformavęs grupės viduje ir jį derinti su jūsų susikurtu vaidmeniu.
Tai tiek pradžiai 🙂 Laukite tęsinio 🙂
Kristina Č.
Etnosocializacija 