Miela ir malonu dar kartą aplankyti ir pasibūti su vaikais iš “Svajonių laivo“ dienos centro! Nors vardai ir buvo užmiršti, bet tai juk ne bėda, svarbiausia, kad mūsų noriai laukia :).
Taigi, šįkart žaidimus paruošėme šiek tiek daugiau muzikalius, kad ir balselius pralavintume žaidimo sūkuryje. “Svočia svočia važiuok į Kuršėnus“ taip ir skamba galvoje po to, kai taip energingai dainavom. Kituose žaidimuose jau reikėjo susiporuoti – taip taip, po truputį ir simpatijos ryškėja :). Ir iš tikro, ne be reikalo vaikams ir patinka ta žaidimų dalis: padainuoji, už rankučių pasilaikai, pabėgioji -žodžiu, pamatai, kaip gali būti smagu laiką leisti kartu.
Taip pat negaliu nutylėti džiaugsmo dėl pavykusio šokio. Šiame dienos centre berniukų mums netrūko! Ir tie berniukai kokie – tikri vyrai :D, kuriems tik pasakyk, ką ir kaip daryti, ir jie rimtais veideliais kaip tikri senovės bajorai šoks ir tikiu, kad slapta džiaugsis, nes kaip ir ratiliokė Ieva juos drąsino: “nieko nėra geriau vyrui, kaip mokėt šokt“. Reik manyt, kad jie tai suprato :). O jei ne, tai šoko vis vien labai gerai! Mes dar turim kelis susitikimus su jais, kad galėtume ir toliau supažindinti ir pratinti su nuostabiu lietuvių paveldu. Nes mums svarbu, kokia laukia Lietuvos ateitis, o ateitis be šokančių vyrų – liūdna :).
O skudučių sutartinė buvo bene didžiausias iššūkis, nes reikėjo ne tik stiprius plaučius, kad savo partiją galima būtų išpūsti, bet ir nepamiršti kaimynų paklausyti, ir tempą išlaikyti. Ajajai, kaip tai iš pradžių atrodė sudėtinga, bet bėda – ne bėda, kai esam drauge, tai ir supūtėme mes tą sutartinę, ir muzikos žavesį pajutome (ne bent jau tie, kuriems nesisuko galvelės nuo oro stygiaus :)).
Ir pasaka… Ją sekant yra nuostabu stebėti, kaip vaikai, iki tol tokie įsiaudrinę, aprimsta ir palengva leidžiasi pasakos užvaldomi. O pasakos mūsų ne iš kelmo spirtos! Aiškinamės, kas būna, kai vienos dukros trims jaunikiams neužtenka ir mokomės išradingai suktis iš įvairiausių situacijų. Kūrybiškiausia popietės užduotis ir buvo užbaigti tokią stebuklingą pasaką. Tikrai džiugu, kad abi grupės vaikų nusprendė vaidinti ir jiems puikiai pavyko: ir naujų herojų atrado, ir įvairių gudrumo apraiškų nepristigo. Smagu stebėti ir dalyvauti improvizaciniam spektakliuky, kur ir pasireikšt nauju amplua gali, ir iš draugų, tiksliai kiauliukus suvaidinusių, draugiškai pasijuokt :).
Aptarime buvo miela girdėti, kad vaikai tikisi mūsų vėl sulaukti. Nors ne visada lengva vieniems kitus išgirsti, bet žinia, kad praktika – geriausia mokytoja, ir mes tikimės, kad ateidami įnešame gėrio ir autentiško gyvenimo sėklelę į tų vaikų širdis ir kuo toliau, tuo lengviau bus vieniems kitus priimti, išgirsti ir įvertinti.
Goda S.
Etnosocializacija 